Džeinė Bolein, Hemptono rūmai 1540 m. Kalėdos
Atėjo Katerinos Kalėdos, linksmiausios iš visų jos Kalėdų. Karalienės svita perrikiuota: jai patarnauja kilmingiausios šalies damos, bet drauges išsirinko bjauriausias mergšes, kurios kada nors siautė freilinų kambaryje. Ji turi savo žemių, turi apie tūkstantį nuomininkų, papuošalų, kurių net maurai pavydėtų, o dabar švęs linksmiausias Kalėdas savo gyvenime, ir mums įsakyta tuo pasirūpinti.
Karalius pailsėjęs ir atsigavęs, užsidegęs mintimi įspūdinga švente parodyti pasauliui, kad yra aistringas jaunos ir dailios žmonos vyras. Skandalėlis dėl dukterėčios meilės užmirštas, ji uždaryta vienuolyne, jos meilužis — pasprukęs. Kitė Hovard dėl paleistuvysčių savo dvare apkaltino visus kitus, ir viskas jai buvo atleista. Niekas nesugadins pirmųjų jaunavedžių Kalėdų.
Ir staiga tarsi spuogas ant dailaus veidelio rūmuose išdygsta princesė Marija. Ji atvyksta į rūmus kaip įsakyta, nusilenkia priešais naująją savo pamotę, bet pakyla be šypsenos. Princesei Marijai akivaizdžiai nepadarė įspūdžio devyneriais metais už ją jaunesnė mergina ir ji, atrodo, nesugeba prisiversti pavadinti „motina” kvailo, paiko vaiko, nes kadaise šis kreipinys buvo skirtas puikiausiai Europos karalienei. Princesė Marija, intelektuali mokinė, rimtas Bažnyčios vaikas, Ispanijos atžala, negali pakęsti jaunesnės už save merginos, užkeltos į motinos sostą kaip kokios laikrodžio gegutės, pasiruošusios bet kam paprašius stryktelėti ir pašokti. Princesė Marija susipažino su Kite Hovard praėjusį pavasarį, kai ši buvo paikiausia, tuščiausia karalienės freilina. Dabar ji turi patikėti, jog šitas velniūkštis yra karalienė? Jeigu būtų kviesta į Anarchijos puotą, princesė Marija smagiai pasijuoktų. Bet šitas žemo lygio žaidimas karūnomis nebeatrodo juokingas, kai yra žaidžiamas kiekvieną dieną. Ji nesijuokia.
Dvaras pasiuto linksmintis, kaip sako vieni, arba smagintis, kaip sako kiti. O aš sakau, kad pastatę jauną kvailelę svitos galva ir leidę jai elgtis kaip tinkamai, sulauksime koketavimo, svetimavimo, korupcijos, nederamo elgesio, girtavimo, nesąžiningumo ir atviro ištvirkimo proveržio. Ir sulaukėme. Princesė Marija vaikšto tarp mūsų kaip teisėja po kvailių mugę. Ir neranda nė vienos, kuri jai patiktų.
Mažoji paniurėlė sako karaliui, kad jo nesubrendėlė žmona netinka šiam postui, tada karalius pasiveda dukterį į šalį ir liepia elgtis padoriai, jeigu ji norinti likti rūmuose. Princesė, išgyvenusi ir blogesnius laikus, prikanda liežuvį ir laukia geros progos. Ji neskundžia jaunosios karalienės, tik stebi ją taip, lyg susimąsčiusi mergina žiūrėtų į drumstą, šniokščiantį upeliūkštį. Marijos žvilgsnis toks, lyg Katerina jai atrodytų netvarus besijuokiantis vaiduokliukas.
Deja, į sostą atsisėdusi mažoji Kitė Hovard nė kiek nepasitaisė. Niekas, išskyrus ją dievinantį vyrą, to ir nesitikėjo. Dėdė griežtai stebi jos viešą elgesį, o man pavedė prižiūrėti asmeninį gyvenimą. Ne vieną kartą kvietėsi ją į savo kambarius ir rėžė griežtą pamokslą apie tai, kas dera karalienei ir kokio elgesio iš jos tikimasi. Katerina iškart apsipila atgailaujančios nusidėjėlės ašaromis. Jai tai vienas juokas. O hercogas, patenkintas, kad mergina nesiginčija, nebando jo mokyti, nesijuokia tiesiai į akis ir necituoja gerų prancūzų dvaro manierų, kaip darydavo Ana, mano, jog reikalas atliktas. Bet jau kitą savaitę karalienės kambariuose netvarka: jauni dvariškiai talžydami pagalvėmis vaikosi damas po visus karalienės kambarius, neišskiriant jos miegamojo, o karalienė siautulio centre klykia ir šokinėja ant lovos, dalindama taškus už kautynes pagalvėmis. Ir ką čia padarysi?
Jokia galia žemėje nepavers Katerinos Hovard protingos moters, nes nėra nuo ko pradėti. Jai trūksta išsilavinimo, įgūdžių ar net sveikos nuovokos. Dievas žino, ką savo namuose veikė hercogienė su jaunimu. Ji siuntė Kateriną mokytis muzikos, kur ji išmoko bučiuotis su muzikos mokytoju, bet neišmoko skaityti, rašyti ir vesti sąskaitų. Tas vaikas nemoka kalbų, neperskaito dokumentų, geba dainuoti plonu silpnu balseliu, šokti kaip kekšė, po truputį mokosi jodinėti. Kas dar? Ne, daugiau nieko. Viskas.
Jai užtenka proto patenkinti vyrą. Ilgi vakarai Norfolk Hauze išmokė ją saujelės gašlių gudrybių. Dėkui Dievui, ji stengiasi patenkinti karalių ir jai neįtikėtinai sekasi. Henrikas įsikalė į galvą, kad Katerina yra tobula. Jo akyse Katerina pakeitė dukterį, kurios jis niekada nemylėjo, nekaltą nuotaką, kuri iš pradžių atiteko jo broliui, žmoną, dėl kurios niekada nebuvo tikras. Kaip vyras, turintis dvi savo dukras, vedęs ir miegojęs su keturiomis moterimis, jis tikrai dar turi neišsipildžiusių svajonių. Katerina bus ta, kuri pagaliau padarys jį laimingą, ir Henrikas stengiasi įtikinti save, jog ši mergina sugebės.
Hercogas kiekvieną savaitę kviečia mane į savo kambarį, nutaręs neberizikuoti dar viena Hovardų mergina, kaip neapdairiai prarado pirmas dvi.
— Ar ji gerai elgiasi? — klausia tiesiai.
Linkteliu:
— Ji siaučia su merginomis savo kambary, bet viešai nešneka ir nedaro nieko, kas galėtų jus papiktinti.
Jis piktai šnipšteli:
— Nesvarbu, ar gali papiktinti mane. Ar karalius gali pasipiktinti?
Pamąstau. Kas žino, kuo gali pasipiktinti karalius?
— Ji nepadarė nieko, kuo būtų užsitraukusi nešlovę sau ar aukštam savo pašaukimui, — pradedu atsargiai.
Dėdė dėbteli į mane iš po surauktų antakių.
— Jūs čia su manimi nežaiskite slėpynių, — atsako šaltai. — Laikau jus ne todėl, kad kalbėtumėte mįslėmis. Ar ji daro ką nors, kas gali kelti susirūpinimą?
— Ji įsižiūrėjo vieną iš karaliaus palydos, — atsakau. — Kol kas nieko daugiau, tik spokso vienas į kitą veršio akimis.
Hercogas suraukia kaktą.
— Karalius matė?
— Ne. Tai Tomas Kulpeperis, vienas iš jo favoritų. Karalius apakintas susižavėjimo jais abiem. Liepia kartu šokti, sako, kad jie tobula pora.
— Mačiau juos, — linkteli Norfolkas. — Taip ir turėjo nutikti. Stebėkite ją ir niekada nepalikite vienos. Bet penkiolikos metų mergina turi įsimylėti ir tikrai ne keturiasdešimt devynerių metų vyrą. Henrikas pasmerktas visą laiką prižiūrėti žmoną. Dar kas nors?
Delsiu.
— Ji godi, — sakau tiesiai. — Kiekvieną kartą, kai karalius ateina pietų, ji ko nors paprašo. Henrikas nekenčia prašinėtojų. Visi žino, kaip to nemėgsta. Kol kas ant jos dar neširsta. Bet, ar ilgai dar ji prašinės tai vietelės vienam, tai kitam pusbroliui, tam ar anam draugui? Arba kaulins dovanos?
Hercogas pasižymi lape prieš save.
— Sutinku, — sako jis. — Kai tik gaus Viljamui ambasadoriaus vietą Prancūzijoje, liepsiu daugiau nekaulinti. Dar kas nors?
— Merginos, kurias pasikvietė pas save, — priduriu. — Iš Norfolk Hauzo ir Horšamo.
— Taip?
— Draugės veda ją iš kelio, — neslepiu. — Jos nevaldomos. Paikos mergiotės, amžinai susipainiojusios su vienu ar kitu jaunuoliu, nuolat tai bando išsprukti pas jį, tai slapčia įsivesti į savo kambarį.
— Įsivesti į kambarį? — staiga įsitempia dėdė.
— Taip. Karalienės reputacijai pavojus negresia, kai karalius miega su ja. Bet, tarkim, jis suserga arba jaučiasi pavargęs ir neapsilanko, o priešai pagauna užpakaliniais laiptais slenkantį jaunuolį... Kas sakys, kad jis įsmuko pasimatyti su Agnese Restvold, o ne su pačia karaliene?
— Priešų ji turi, — susimąsto hercogas. — Nėra karalystėje reformatoriaus ar liuterono, kuris nesidžiaugtų nuplėšta karalienės garbe. Jau ir dabar skleidžia apie ją gandus.
— Jūs daugiau žinote už mane.
— Dabar — visi mūsų priešai. Kiekviena Anglijos šeima džiaugtųsi, kad krisdama Katerina nusitemptų ir mus su savimi. Visuomet taip. Viską galėčiau atiduoti, kad tik Džeinė Seimur būtų apjuodinta. Karalius visuomet prisikviečia į dvarą savo bičiulių žmonų. Dabar iškilome mes, o mūsų priešai telkiasi.
— Jeigu mes nesiektume gauti visko...
— Aš gausiu Šiaurės lordo leitenanto titulą, kad ir kiek tai kainuotų, — suniurzga jis.
— Taip, o vėliau?
— Negi nesuprantate? — Staiga užpuola mane. — Karalius turi tik draugus arba priešus. Kai turėjo žmoną ispanę, mes kariavome su Prancūzija. Kai vedė Bolein, sunaikino vienuolynus ir popiežiaus valdžią. Kai vedė Seimur, mums, Hovardams, teko rinkti trupinius iš po stalo. Kai parsivežė Klevietę, turėjome vergauti Tomui Kromveliui, jų piršliui. Dabar vėl mūsų metas. Mūsų mergina Anglijos soste, turime paimti viską, ką galime panešti.
— Net jeigu visi kiti taps mūsų priešais? — klausiu. — Net susipriešindami su visa Anglija?
Jis iššiepia gelsvus dantis.
— Visi visuomet buvo mūsų priešai. Tik šiuo metu mes esame nugalėtojai.